Kas yra „Draugystės tiltas“?

Šiais metais birželio pirmą savaitgalį Anglijoje vyko jau penktas lietuviškų mokyklėlių suvažiavimas. Pirmasis buvo Švedijoje, po to Airijoje, Vokietijoje, Ispanijoje. Mūsų šeimyna dalyvavo antrame tokiame renginyje. Tai tikrai labai šaunus ir išskirtinis renginys, kurį organizuoja tam tikros šalies lietuvių bendruomenė. Į šį renginį suvažiuoja daug įdomių žmonių iš visos Europos, šiais metais buvo atvykusios šeimos net iš Amerikos ir Turkijos. Taip pat atvyksta garbingų svečių iš Lietuvos, šiais metais lankėsi renginio globėja Irena Degutienė , TMID’o atstovai, Veronika Povilionienė, broliai pranciškonai, visa jaunųjų aktorių trupė su savo režisieriumi, žurnalistai. Svečiavosi ir visa jūrininkų komanda iš jachtos „Ambersail“. O kiek privažiavo lietuvių... Iš viso buvo maždaug apie 300 žmonių, tai turbūt pats skaitlingiausias Draugystės Tiltas iš visų buvusių.

Šis savaitgalis atrodė ilgas ir šventiškas. Buvo suorganizuota daug visokių užsiėmimų ir dideliems, ir mažiems. Pradžioje klausėmės Seimo Pirmininko pirmosios pavaduotojos kalbos, kaip politikai gelbsti šalį nuo krizės. Vėliau bendruomenių atstovai svarstė daugeliui rūpimą klausimą dėl Lietuviškos pilietybės. Mokytojos dalinosi savo patirtimi: ko moko, kaip moko, kaip žaidžia ir švenčia šventes. Viena mokytoja parodė, kaip išradingai galima panaudoti lietuvišką tautosaką, sakė, kad jos vaikai labai mėgsta skaičiuotes, pasakas be galo, trumpas daineles. Broliai pranciškonai dalinosi savo tikėjimu ir skatino visuose gyvenimo įvykiuose surasti pozityvių dalykų. Puiku buvo prisiminti lietuviškus šokius ir dainas, visam tam vadovavo dainingoji Veronika Povilionienė. Vaikai buvo užsiėmę nuo ryto iki vakaro: draugavo su skautais, piešė ir lipdė, šoko ir bėgiojo, ir svarbiausia – susirado draugų ir su jais bendravo lietuviškai.

Vakare mūsų laukė ypatingas reginys. Roko opera „Eglė Žalčių karalienė“. Tai tikrai puikiai surežisuotas vaidinimas, kuris užaštrina klausimą: kodėl Eglės broliai taip pasielgė su Žilvinu. Taigi, kodėl mums, lietuviams, taip sunku pripažinti, toleruoti ar priimti žmonių kitoniškumą? Nors, žinote, kiek ilgiau pabuvus tarp šurmulingų tautiečių iškilo ir kitas pastebėjimas. Kartais juk sunku būti ir tarp labai panašių. Turiu mintyje mielus tautiečius, kurie nepagaili vienas kitam skaudesnio žodžio, mėgsta klausinėti, bet ne dalintis savo patirtimi, o svarbiausia – visiškai nesišypso, bet susiraukę kažkur žiūri į debesis. Bet čia turbūt pasireiškia mūsų giliai individualistinė, svajoklių bei mąstytojų prigimtis. Vis tik grįžtant prie roko operos, ji buvo nuostabi, su šiuolaikiška muzika ir puikiomis choreografijomis, jaunieji aktoriai – išraiškingi ir įtikinantys, talentingi.

Sekmadienį buvo Šventosios Mišios, po to visų džiaugsmui ar liūdesiui buvo paleista 1000 balionų. Liūdesys, nes balionai nuskrido. Džiaugsmas, nes buvo labai gražu. Tamsaus dangaus fone, trispalvės spalvų balionėliai kilo į dausas, pavidalas keitėsi ir transformavosi, kol visai išnyko. Renginys baigtas. Beliko atsisveikinti su naujais draugais ir pažįstamais, susikrauti mantą ir keliauti namučio. Kitais metais vėl susitikimas Vokietijoje. Šiais metais Draugystės Tiltas buvo masinis renginys, tiesiog fiziškai dėl laiko trūkumo nebuvo įmanoma su daugeliu pabendrauti. Tiesą pasakius, esu labiau „už“ mažesnius renginius, kai patys dalyviai, bendraudami ir dalindamiesi, sukuria renginio atmosferą. Šiuo atveju buvome labiau stebėtojai, žiūrovai, informacijos ir reginių priėmėjai. Beje, vis tik suspėjau daugiau pasikalbėti su mokytoja iš Airijos, lietuviškos mokyklėlės ir švenčių organizatore iš Tiūringijos žemės Vokietijoje. Smagu buvo pajausti, kad jos susiduria su panašiomis problemomis. Smagu viena kitos paklausti: o dėl ko tu visa tai darai? Smagu pasijuokti iš savęs, savo klaidų. Juk iš tikrųjų, gyvenant svetur, mūsų niekas neverčia ir kartais net neprašo kažką organizuoti. Ir mes juk galėtume tiesiog mėgautis gyvenimu ir eiti savais keliais. Galbūt lietuviškos mokyklėlės ar lietuviškų švenčių organizavimas tai yra kūryba, semianti paskatas iš mūsų vaikystės, iš to, ką patyrėme, pamatėme, išgirdome iš savo tėvų, močiučių ir senelių, mokytojų. Iš to, kas susilydė ir tapo mūsų savastimi, pajauta, nuausta iš lietuviškų žodžių bei prasmių. Kyla natūralus noras ir poreikis visu tuo pasidalinti. Kai paskatiname dalintis ir kitus, manau, mūsų pareiga tuomet būna atlikta.

Taigi, kas yra Draugystės Tiltas? Gal tai trapūs, prasmingi ryšiai tarp po pasaulį išsibarsčiusių lietuvaičių, kuriančių ir besistengiančių pozityviai žvelgti į gyvenimą, besidalinančių su kitais.

Audronė Buckienė