„Varpelis“ – tai mes!


Štai jau trečiąjį kartą švenčiame mokslo metų pabaigą su smagiu lietuviškos mokyklėlės „Varpelis“ vaikučių bei jų tėvelių ir mamyčių būreliu. Pirmaisiais mokyklėlės gyvavimo metais geros vasaros vieni kitiems linkėjome ir džiaugėmės savo mažųjų sugebėjimais Lietuvos ambasadoje, kur tuo metu ir vykdavo pamokėlės. Antraisiais metais į svečius visus buvo susikvietusi mūsų mieloji mokytoja Ingrida. Na o trečiąjį kartą, tai yra šiais metais, susirinkome žalioje pievelėje šeimų iškylai. Tai buvo ne tik puiki proga tėvams geriau susipažinti ir pabendrauti, bet ir buvo patikrinta, ką vaikai žino apie Lietuvą ir lietuvių kalbą. Iškylos metu mama Lina buvo sugalvojusi puikų žaidimą, kurio metu vaikams teko panaudoti tai, ką išmoko. Tikrai džiaugėmės, kad vaikai prisimena svarbius faktus apie Lietuvą. Džiaugėmės, kad mielai bendrauja ir kartu žaidžia.

Turbūt reikia pripažinti, kad šiais metais, palyginus su ankstesniaisiais, dirbome ne taip intensyviai. Keičiantis kelių šeimų gyvenimiškai situacijai ir galimybėms vedžioti vaikus į mokyklėlę, reikėjo jos veiklą priderinti prie pakitusių poreikių. Kas savaitę darbo dienomis vaikus atvesti į susitikimus daugeliui buvo per sunku. Taip pat nebuvo galimybės atvažiuoti vaikučiams iš kitų miestų. Taigi, pasiūliau susitikinėti sekmadieniais kartą per mėnesį. Atrodo, kad šis pasiūlymas buvo gana sėkmingas. Susitikimai vyko nuosekliau – visus metus, viso jų buvo septyni. Pamokėlėse dalyvaudavo apie 10-15 vaikų. Kartu su tėvais buvo surengtos trys šventės: Kalėdinė, Užgavėnės ir šeimų iškyla. Užsiėmimų metu vaikai darbavosi noriai ir uoliai, jiems buvo smagu būti kartu su draugais. Prie mūsų, gyvenančių Hagoje, prisijungė ir kituose miestuose gyvenantys lietuviškai kalbantys vaikučiai. Vaikai laukdavo, pasiilgdavo lietuviškų pamokėlių.


Kalėdų šventė

Užgavėnės



Velykos

Trumpai papasakosiu, ką veikdavome. Taigi, kiekvienas mūsų susitikimas būdavo iš kelių dalių. Pradžioje – įžanga, kai vaikai sužinodavo apie to mėnesio svarbias datas bei šventes, visi pakalbėdavo apie tai, kaip jie tas šventes švenčia, kaip žmonės jas švęsdavo seniau ir dabar, kuo skiriasi ta ar kita šventė čia Olandijoje ir Lietuvoje. Mūsų mokyklėlę lanko skirtingo amžiaus vaikučiai, mažiausiajai – treji metukai, didžiausiam – vienuolika. Vaikų lietuvių kalbos žinios skirtingos, galima sakyti, kad kiek vaikų, tiek ir grupių. Vis tik vaikus suskirstėme į dvi grupes, su viena grupe dirbdavo mokytoja Ingrida, su kita – viena iš mamų. Kiekvienoje grupėje daugiau ar mažiau būdavo po penkis-septynis vaikučius. Pirmiausia rimtoji pamokėlė būdavo mažiesiems, tuomet didieji žaisdavo žodyną, bendravimą, vaizduotę lavinančius žaidimus, piešdavo ar darydavo kitas smagias užduotis. Būtinai reikia paminėti pertrauką, nes ji labai patiko vaikams. Mat jos metu vaišindavosi atsineštais skanėstais, bendraudavo, bėgiodavo. Vėliau vėl darbeliai. Didieji gilindavosi į lietuvių kalbos gramatiką ar Lietuvos istoriją, o mažieji atsipūsdavo nuo rimtų darbų piešdami, lankstydami popierių, žaisdami judrius žaidimus. Paskutinė dalis – pasidalinimas. Jos metu abiejų grupių vaikučiai papasakodavo, ką išmoko, ar parodydavo, ką nupiešė ar pagamino, išlankstė. Taigi, pamokėlių pradžioje ir pabaigoje visi vaikučiai būdavo kartu. Taip darėme nes stengėmės ugdyti bendrumą, draugiškumą, atidumą ir dėmesingumą kitam, žodžiu, taip kūrėme darbingą ir draugišką vaikų grupelę.

Mūsų pastangas ir darbą palaiko ir remia Lietuvos ambasados darbuotojai ir TMID‘as. Dažnai turėdavome vaikams dovanėlių su Lietuviška simbolika. Taigi, namo vaikai keliaudavo pilni gerų emocijų ir įspūdžių, nešdamiesi kokį daikčiuką priminsiantį apie pamokėles. Ką dar jie išsinešdavo iš pamokėlių, ko jie buvo mokomi? Didieji rašė nosines raides, sužinojo apie veiksmažodžių laikus ir kada rašoma galūnė „-ia“, rašė diktantą, mokėsi Lietuvos geografijos, istorijos. Mažieji mokėsi raidžių, metų laikų bei mėnesių pavadinimus, bandė atskirti daiktavardį nuo būdvardžio. Visi giedojome Lietuvos himną, valgėme blynus per Užgavėnes, ridenome margučius per Mažąsias vaikų Velykėles ir piešėme Lietuvą, paminėję jos vardo tūkstantmetį.
Paskutiniame mūsų susitikime, šeimyninėje iškyloje, pakalbinau tėvelius ir mamytes, ką jie mano apie šią mokyklėlę. Daugelis buvo patenkinti susitikimais, kai kurie norėtų daugiau ir rimtesnių pamokų, kiti tiesiog džiaugėsi, kad yra tokia vieta ir laikas, kai susirenka vaikučiai lietuviškai pašnekėti bei sužinoti daugiau apie savo tėvų bei senelių žemę. Į klausimą, ar norėtųsi tęsti šią veiklą, taip pat buvo visokių nuomonių. Vieni sakė, kad „jei nebus, tai ir nereikės“, kiti siūlė susitikti dažniau – du kartus per mėnesį. Apibendrindama šių metų patirtį galėčiau pasakyti, kad, mano galva, šie metai išties buvo gana turiningi:

- Mokyklėlėje susiformavo gana nekintantis/nuolatinis dešimties-dvylikos vaikučių būrelis.
- Vaikučiai susipažino tarpusavyje, priprato prie patalpų, mokytojos, pamokėlių ritmo ir tvarkos.
- Įvyko labai puikios ir linksmos šventės – Kalėdų šventė, Užgavėnės ir šeimų iškyla.
- Susitelkė smagi suaugusiųjų grupelė, kuriems yra svarbūs tie nematomi ryšiai, tiltai su mūsų gimtine ir bendraminčiais lietuviais, kuriems svarbu, kad jų vaikai prisimintų Lietuvą ir galėtų susikalbėti lietuviškai.

Dėkui Dievui už vaikučius ir šiuos mokslo metus.

Dar labai noriu padėkoti mokytojai Ingridai, kuri kūrybiškai ir su motiniška šiluma atliko savo savanorišką mokytojos pareigą. Taip pat mamai Linai už puikias idėjas ir jų įgyvendinimą: lankstinukus, margučių ridenimą, žaidimą „lobio paieška“. Dėkoju Mamoms Jūratei, Dovilei, Daivai, Reginai, Jurgai už entuziazmą ir pagalbą rengiant šventes. Na ir visiems, kurių nepaminėjau, bet kurie vienaip ar kitaip prisidėjote, atvesdavote savo vaikus, palaikėte šią veiklą visiems labai dėkoju.

Nauji mokslo metai – tai nauji rūpesčiai ir naujos galimybės. Manau, kad minėtas vaikų būrelis po vasaros bus pasiruošęs kibti į mokslus ir tai galėtų daryti gana sėkmingai. Ar taip ir bus, priklauso nuo daugelio dalykų. Bet turbūt svarbiausia, kaip pasakė viena mama, kad šis projektas „yra gyvas, neišgalvotas, reikalingas“. Todėl tikėkimės, kad atsiras jėgų ir galimybių toliau kurti ir puoselėti šį mažytį daigelį, kuris vadinasi mokykla „Varpelis“.

Audronė Buckienė